1Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.
Žmogaus triūsas beprasmis
2Miglų migla! – sako Mokytojas.
Miglų migla! Viskas migla!
3Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
4Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
5Saulė teka ir leidžiasi,
skubėdama į vietą, iš kurios pateka.
6Vėjas pučia į pietus,
paskui sukasi šiaurės link.
Vis sukasi ir sukasi vėjas,
grįždamas į tą patį sukinį.
7Visos upės nuolat teka į jūrą,
tačiau jūra niekada nebūna pilna.
Į vietą, iš kurios išteka,
upės vėl suteka.
8Visi dalykai labiau varginantys,
negu žmogus gali pasakyti.
Akis žiūrėdama nepasisotina,
ausis klausydama neprisipildo.
9Kas buvo, tas vėl bus;
kas įvyko, tai vėl įvyks.
Po saule nieko nėra nauja!
10Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
11Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,
taip ateities dienomis būsiančių dalykų
neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.
Gyvenimo patirtis
12Aš, Mokytojas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.
13Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti! 14Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis.
15Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta;
ko trūksta, to negalima suskaičiuoti.
16Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą“. 17Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai – tik vėjų vaikymasis.
18Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių;
juo daugiau žinai, juo daugiau kankiniesi.
